Nuo materijos iki pažangiųjų medžiagų

Viskas padaryta iš medžiagų

Buvo karštas vasaros vakaras. Maksas ir Lilė dykinėjo savo biure. Maksas naršė internete, o Lilė skaitė romaną. Staiga įkvėpimo pagauta Lilė užvertė knygą. „Apsidairyk, – paragino ji Maksą, sėdėdama oda aptrauktoje patogioje kėdėje. – Kiek skirtingų medžiagų gali atpažinti?“ Maksas kilstelėjo antakius ir nusižiovavo. „Rimtai!“ – neatstojo Lilė. Maksas atsistojo ir nutaisęs kvailą veidą pradėjo skaičiuoti: „Gerai, čia mediena, metalas, vilna, akmuo...“

„Kurios iš jų yra apdirbtos, ir kurios – žaliava?“ – paklausė Lilė.

„Na, tai priklauso nuo apibrėžimo! Oda, ant kurios sėdi, yra apdirbta. Tavo stalo mediena taip pat, bet mažiau apdirbta nei popierius. Bet jos visos patyrė kokį nors apdorojimą. Mes juk nesėdime medžiuose!“ – atsakė Maksas.

Maksas atsisėdo, pažiūrėjo į Lilę ir paklausė, kas nutiko – dėl ko ji taip susidomėjo supančiais daiktais.

„Kai ką perskaičiau... Man tiesiog įdomu, koks būtų gyvenimas be medžiagų,“ – svajingai atsakė Lilė.

Pažangiosios medžiagos slypi už kiekvienos kasdienės paskirties

„Geriau pasidomėtum, koks gyvenimas būtų be pažangiųjų medžiagų, – mestelėjo Maksas, išsitraukė iš kišenės naują mobilųjį telefoną, išėmė akumuliatorių ir parodė atminties kortelę. – Ar matai? Vienas terabaitas atminties talpos už žirnį mažesniame luste. Jame galima įrašyti daugiau kaip 1000 valandų didelės raiškos vaizdo įrašų. Be to, pažiūrėk į tai, – jis išėmė akumuliatorių ir pamojavo priešais: – Jis kaupia energiją iš saulės arba iš judesių ir laiko ištisas savaites. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvo išsieikvojęs.“

Lilė linktelėjo ir taip pat prisiminė pažangiąsias medžiagas, kartais sutinkamas žmogaus organizme: pradedant kontaktiniais lęšiais ir baigiant stentais bei dirbtiniais sąnariais. Ji gana entuziastingai pažymėjo, kad jos losjone nuo saulės yra nanodalelių. Mažytės dalelės, 10 000 kartų plonesnės už žmogaus plauką, apsaugo nuo platesnio UV spindulių diapazono nei įprasti apsaugos nuo saulės kremai. Maksui atrodė įdomesnės pažangiosios medžiagos, kurios suteikia maksimalų efektyvumą kompiuteriams, automobiliams, mobiliesiems telefonams ir saulės baterijoms. Lilei buvo įdomu saulės elementai, kaip atsinaujinančiosios energijos šaltinis. Ji visada domėjosi žaliosiomis technologijomis. Jie kalbėjo ir kalbėjo, kone varžydamiesi, kuris apibūdins daugiau pažangiųjų medžiagų...

„Žinai, būtų šaunu, – tarė Maksas, – sudaryti visų pažangiųjų medžiagų, kurios mūsų pasauliui suteikė naują formą, padarė jį greitesnį, stipresnį, pigesnį ir efektyvesnį, žemėlapį.“

„Taip pat sveikesnį ir tvaresnį,“ – pridūrė Lilė.

„Galėtumėte išvykti į kelionę po Europą ir susipažinti su pažangiosiomis medžiagomis pagrįstomis technologijomis, dėl kurių kardinaliai pasikeitė mūsų gyvenimas“, – pasakė Maksas, vėl atidengė savo skreitinio kompiuterio ekraną ir ėmė energingai rinkti tekstą, ieškodamas galimų kelionės vietų.

„Bet palauk, o kaip apibrėšime, kas tai yra pažangioji medžiaga?“ – paklausė Lilė.

Kurios medžiagos gali būti vadinamos pažangiosiomis?

„Žinai, tai – supermedžiagos; medžiagos, pasižyminčios ypač geromis charakteristikomis kalbant apie bet kurią savybę,“ – atsakė Maksas.

„Pavyzdžiui?“ – neatstojo Lilė.

„Ultrakietosios medžiagos... arba superlaidžiosios medžiagos, kurios praleidžia elektros srovę be jokios varžos. Arba tos, kurioms nepatinka vanduo ir jį smarkiai atstumia – superhidrofobinės medžiagos. Arba tavo paminėtos nanomedžiagos, esančios losjone nuo saulės: nanodalelės, taip pat nanolapai, nanovamzdeliai, nanovielos,“ – ėmė vardyti Maksas.

„O ką manai apie tas, kurios pamėgdžioja gamtą? Žmonės kurdami technologijas visada mėgdžiojo gamtą. Nuo paukščių tyrinėjimo, kad žmogus galėtų skraidyti, iki struktūrinės spalvos efekto, kuris leistų mums atsikratyti kenksmingų aplinkai dažų ir baliklių,“ – svarstė Lilė.

„Žinoma, reikia priskirti ir biomimikriją,“ – pritarė Maksas, nesiliaudamas rašyti.

„Taip pat egzotiškos medžiagos, pavyzdžiui, formą įsimenantys lydiniai – žinai, kad medžiagos gali įsiminti tam tikrą formą ir prireikus ją atgauti?“ – skubriai pridūrė Lilė.

„Ir tos, kurios man patinka, – sumurmėjo Maksas ir entuziastingai šūktelėjo: – Štai! Europa, mes atvykstame!“

Lilė įdėmiai pažvelgė į Maksą, benaršantį internete.

„Na, ir greitis“, – tarė ji.