Niekada nesakyk „viso gero“

Lilė sėdėjo krėsle susimąsčiusi ir šiek tiek liūdna. Ji niekada nesijautė gerai atsisveikinant ir nenorėjo, kad jų kelionė baigtųsi. Maksas stengėsi ją pralinksminti pasakodamas anekdotus. Galop jis nusprendė išbandyti naują taktiką. Išsitraukė iš kišenės pamėgtąją planšetę, išvyniojo ir įjungė. Tada išsišiepė.

„5 terabaitai nuotraukų tikriausiai tave pradžiugins,“ – pasakė jis. Lilė pažvelgė jam per petį ir pamatė juos valgančius ledus Italijoje, besimaudančius Graikijos salose, klaidžiojančius Paryžiuje, žaidžiančius su antimis Londono Haid parke, apsiperkančius Barselonoje ir besilinksminančius Amsterdame. „Tai buvo puiki kelionė,“ – tarė ji bandydama nusišypsoti.

„Mūsų pasaulis keičiasi ir vystosi nuo grafeno iki fotoelementų, nuo akumuliatorių iki kuro elementų, nuo struktūrinės spalvos iki dirbtinės fotosintezės, nuo trimačio spausdinimo iki vaistų pristatymo. Jis vis efektyvesnis, palankesnis aplinkai, tvaresnis. Iš tiesų tampa geresne vieta,“ – pasakė Maksas.

„Ir žinai ką? Tu ir aš esame šios niekada nesibaigiančios evoliucijos dalis. Todėl, kol man tai rūpi, niekada nesakyk „viso gero“! Dar yra be galo daug dalykų, kuriuos reikia atrasti ir išrasti, ir aš jų lauksiu. O tu?“ – viltingai paklausė Lilė.