Vandens gėlinimas
„Ar gali atnešti vandens?“ – Lilė paprašė Makso, dailiai pakeldama blakstienas. Bet Maksas gulėjo ant nugaros, mėgavosi saulėkaita ir nejudėjo. Lilė paprašė dar kartą. Jis pasikėlė ir mostelėjo į nuostabią begalinę jūrą, plytinčią priešais: „Eik. Pasinerk ir imk, kiek nori“. Ir, pasitepęs įdegio losjonu, vėl atsigulė.
„Maksai! Aš turėjau omenyje vandens atsigerti! – paaiškino Lilė. – Negaliu gerti jūros vandens. Nori, kad susirgčiau?“
„Nesusirgsi, galbūt patirsi šiek tiek haliucinacijų ir po to nedidelį smegenų pažeidimą. Tad negerk daug,“ – kiek galėdamas mieliau atsakė Maksas.
Lilė suprato, jog nebeturi argumentų, atsikėlė, užsidėjo skrybėlę, kad apsisaugotų nuo puikios graikiškos saulės, ir patraukė į kioską. Kai nusipirkusi vandens grįžo, Maksas jau sėdėjo. Jai prisiartinus nusivylė: „Man neatnešei?“
Lilė pamerkė akį: „Ar nematai priešais Viduržemio jūros? Jei nori, pasiimk vandens iš jos.“
„Tai nepadės, pati žinai, – pradėjo Maksas, nusprendęs grįžti prie savo mėgstamos temos. – Kad galėtume gerti jūros vandenį, turime iš jo pašalinti druskas, o tai neefektyvu, kainuoja per daug energijos.“
„Atsiprašau, ar tebegyveni XXI amžiuje? Kai vandeniui gėlinti reikėjo daug energijos? – pašaipiai tarė Lilė. – Dabar labai daug gyventojų geria išvalytą arba gėlintą vandenį.“
Maksas atsistojo ir leidosi skaityti aistringą paskaitą. „Gėlinti vandenį, – pradėjo jis, – daug brangiau, nei gauti gėlą vandenį iš upių, požeminio vandens ar net perdirbto vandens. Bet dėl to, kad praeityje daug žmonių negalėjo pasiekti gėlo vandens šaltinių, mokslininkai ieškojo geriamojo vandens ten, kur vandens buvo begalė – jūroje. Mokslininkai ilgai filtravo vandenį naudodami membranas. Visos membranos iš esmės yra medžiagos su mažytėmis skylutėmis, pro kurias didesnės dalelės nepereina, o mažesnės pereina. Jei skylutės pakankamai mažos, per jas gali pereiti tik vandens molekulės, o visa kita – ne. Be to, šiuo būdu buvo galima iš vandens atskirti nuodingas daleles. Bet tai buvo brangus būdas gėlinti vandenį. Kitas būdas atskirti druską ir kitus teršalus – druskingo vandens virinimas ir garų surinkimas. Bet jis irgi neefektyvus.“
Lilė gurkštelėjo vandens iš butelio ir paklausė, ar jis žino, kad daugiau kaip 70 % žmogaus organizmo sudaro vanduo. Maksas nesuprato, ką ji nori pasakyti, ir trumpam nutilo.
Lilė pasakė, kad ir vėl problemos sprendimą surado pati gamta. Biometrinės membranos! Žmonės, gyvūnai ir augalai sudaryti iš ląstelių. Išorinė kiekvienos ląstelės dalis yra membrana. Ir įvairių skirtingų gyvūnų ir augalų ląstelių membranose yra specialaus baltymo, vadinamo akvaporinu.
Dėl akvaporino vanduo gali greitai tekėti per ląstelės membraną, o kitos molekulės negali. Akvaporinas selektyviai susijungia su vandens molekulėmis, kad praleistų tik jas. Toks vandens transportavimo būdas yra labai efektyvus ir buvo naudojamas siekiant pagerinti vandens gėlinimo membranas ir sumažinti jų eksploatacijos ir energijos sąnaudas.
Maksas buvo sužavėtas ir ištroškęs. Jis pagyrė Lilę ir tuo pačiu metu pabandė paimti butelį jai iš rankų. Bet Lilė buvo greitesnė.
„Jei nori atsigerti vandens, nueik į kioską ir nusipirk arba pradėk asmeninį gėlinimo verslą čia, nuostabiojoje Kretos saloje. Ar aišku?“ – paklausė ji.