Vaistų pristatymas
Maksas buvo visiškai įsitraukęs į kompiuterinį žaidimą, o Lilė nuobodžiavo laukdama, kol bus atidaryti jų vartai Hitrou oro uoste. Maksas, tvirtai laikydamas ploną ekraną, pasisuko į dešinę, po to – į kairę; atrodė, kad jis stengiasi kažko išvengti.
„Ką čia darai?“ – paklausė Lilė pusiau smalsiai, pusiau mieguistai. Maksas, nežiūrėdamas į ją, kad nenukreiptų dėmesio nuo savo žaidimo, greitai atsakė: „Tikėsi ar ne, bet atlieku namų darbą“.
Lilė taip nustebo, kad net prie jo priėjo: „Rimtai? Mes keliaujame po Europą. Jau praėjo penkios dienos nuo tada, kai išvykome iš namų, o tu darai namų darbus?“
„Taip, darau,“ – atsakė Maksas, beveik pašokdamas ant kojų, lyg bandytų peršokti nematomą kliūtį. Atrodė, kad jis prilipo prie savo planšetės.
„Kas per namų darbas, kad toks įdomus?“ – paklausė Lilė ir niuktelėjo jį į ranką. Maksas sustingo su skausminga veido išraiška. Ekrane švytinčiomis raidėmis spindėjo: ŽAIDIMAS BAIGTAS.
„Oi! – sumurmėjo Lilė. – Atsiprašau.“ Maksas nusivylęs vėl atsisėdo. „Tai buvo mano psichologijos namų darbas! Turėjome į kraujo tėkmę paleisti nanorobotą, kuris sunaikintų virusą,“ – ištarė liūdnu balsu.
Lilė žvelgė suglumusi, todėl Maksas pradėjo aiškinti. Nanolygiu, kuris reiškia milijardą kartų mažiau už metrą, nanotechnologijos suteikė galimybę sėkmingai diagnozuoti ligas pradiniame jų etape ir naudojant nanodaleles pristatyti vaistus į konkrečias ląsteles. Dėl nanotechnologijų galima sumažinti chirurginių operacijų skaičių ir farmacinio gydymo šalutinį poveikį.
Norint turėti protingą vaistų nutaikymo sistemą, reikia sujungti tris sudėtines dalis. Pirma, turime paskirties grupę, kurią gali sudaryti baltymas, antikūnas ar įkrauta molekulė, kuri atpažintų probleminį tikslinį audinį ir su juo susijungtų. Antra, mums reikia nešiklio, prie kurio pritvirtintume vaistą, kitaip sakant, kažko, kas perneštų vaistą. Tai galėtų būti liposoma, nanodalelė arba makromolekulė, pavyzdžiui, baltymas, DNR arba angliavandenis. Galiausiai reikia vaisto audiniui gydyti.
Kad organizmo imuninė sistema nesunaikintų nešiklio, ant jo paviršiaus uždėsime dangą – biologiškai suderinamą polimerą. Šis polimeras turi veikti kaip nematomumo apsiaustas, dėl kurio vaisto nematytų imuninė sistema. Be to, kad paslepia nešiklį, danga gali sumažinti jo toksiškumą. Populiarus tai darantis polimeras yra polietilenglikolis, dar vadinamas PEG.
Kitas tokios vaistų pristatymo sistemos kūrimo etapas yra nanorobotas. Tai sintetinis arba net biologinės kilmės mikroskopinis prietaisas, kuris jaučia ir apdoroja informaciją ir veikia nanolygiu. Šiuos prietaisus galima naudoti diagnostikai ir gydymo tikslais. Jie naudojasi jutikliais, kad nustatytų problemą, ir po to keliauja kartu su kraujo tėkme, kad reikiamą vaisto dozę išlaisvintų reikiamame taške. Nanorobotai gali pasiekti tokias žmogaus organizmo vietas, kurias sunku arba neįmanoma pasiekti kitaip. Dėl mažo dydžio nanorobotus galima lengvai įterpti į kūną – tereikia minimalios invazinės chirurgijos. Jie gali nustatyti ligas ankstyvoje stadijoje ir kovoti su infekcijomis kūne. Tai lyg galingas naujas kareivis, papildantis mūsų pačių imuninės sistemos armiją; baltųjų kraujo kūnelių ir kitų natūralių gynybos mechanizmų sąjungininkas.
„Kuriamos vaistų pristatymo sistemos diabetui, vėžiui, AIDS, Alcheimerio ligai ir daugeliui kitų ligų gydyti,“ – apibendrino Maksas, savo kompiuteryje rodydamas įmantrią kraujo tėkmės su plaukiojančiu nanorobotu simuliaciją.
Bet Lilė buvo greitesnė. Ji sugriebė prietaisą ir paspaudė paleidimo piktogramą. „Nesijaudink, Maksai, – pasakė ji. – Atliksiu namų darbą už tave.“ Ir pradėjo žaisti, stengdamasi surasti taikinį, plaukiodama arterijomis ir bandydama neatsitrenkti į raudonuosius kraujo kūnelius.